Dar yra likusi viena savaitė lapkrityje, bet norisi apžvelgti ir apmąstyti šio mėnesio rezultatus ir mano kaip pokerio žaidėjo savijautą apie juos. Rezultatai kol kas atrodo taip:
50s – 73cEV, 102 žaidimai
100s – 46cEV, 916 žaidimų
Viso 1018 žaidimų ir €4634 EV
Norėčiau pakalbėti apie savo rutiną. Standartinė ir optimali mano rutina atrodo taip:
– pusryčiai namie
– ofise apie 9 ar 10 ryto pradedu sesiją
– einu pietauti
– po pietų kimbu į po pietinę sesiją
– einu vakarieniauti
– po vakarienės kimbu į vakarinę sesiją
– apie 8 valandą vakaro jau dažniausiai būnu sužaidęs 100+ žaidimų
Taip atrodo optimali mano rutina. Kartais, jeigu dar turiu jėgų padarau papildomą vėlyvą sesiją, tuomet baigiu grindą apie vidurnaktį. Bet tokią sesiją stengiuosi daryti, tik tada, kai neplanuoju startuoti sekančios dienos 9 ryto.
Šis mėnuo buvo toli nuo mano optimalios rutinos. Pirmąją mėnesio savaitę krausčiausi, plius šiek tiek tiltinau po to apie ką parašysiu vėliau. Kraustytis yra labai “time-consuming”. Atima daug energijos ir laiko. Atsiranda begalė papildomų užduočių. Viską teko suderinti su grindu, sportu ir kita veika, sąlyginai gavosi beprotiška netvarkinga rutina. Daug įvairių veiklų vienu metu ir labai išblaškanti. Toli nuo tos optimalios ir sveikos rutinos kuri man patinka ir kuri leidžia man sužaisti savo max galimybių ribose.
Tokia netvarkinga ir beprotiška rutina nukirto dalelę produktyvumo, bei mano kaip žaidėjo „performance“. Krito A-game žaidimas, dažnai save pagavau, kad sunkiai išlaikau jį. Tekdavo didelė našta, kad išlaikyti jį. Į pokerio teoriją investavau ne pilnai 2 valandas. Kas yra per mažai per 25 dienas. Turiu tokią nuomonę, kad jeigu noriu išlikti tarp geriausių limito žaidėjų turiu investuoti bent po valandą į savaitę. Tikiuosi šią paskutinę mėnesio savaitę užbaigsiu su daug geresne darbo etika ir rutina.
Tai dabar apie tai, kas užtiltino mane lapkričio pradžioje. Spalio mėnesio paskutinę savaitę turėjau 3-is x100 multiplierius. 3 x €10K vertės spin&go stalus. Neparašiau apie du paskutinius nieko bloge, nes greičiausiai dar tiltinau ir nenorėjau ant emocijų rašyti kažko kas bus per daug emocionalu 😀 Kitaip tariant – nenorėjau jų atsiminti, nenorėjau apie juos rašyti 😀 Visus tris pralaimėjau. Visus tris HU. Aprašysiu kas juose įvyko.
Pirmasis x100, buvo aprašytas viename iš blogo įrašų. Pralaimėjau jį reguliariam žaidėjui. Po maždaug 5 dienų, vakarinėje sesijoje išsukau dar vieną x100. Likau HU su fishu. Fishas buvo unikalus. IP žaidė 30% vpip, visą šį vpip’ą open-shove allinu. OOP vs limp isoliavo mane tik allinu ir sample size po turo buvo 7/8. Per visą HU jei neklystu tik du kartus su juo žaidžiau flopą. Oponentas, ne tas prieš kurį galėjau grindinti savo persvarą, small-ball žaidimu postflope. Jis tiesiog nežaidė jokio postflopo. Kai pagalvoju, visai gal ir nieko tokia jo strategija. Pavyzdžiui jeigu tu esi visiškai žalias ir nesupranti pokerio, tai prieš profesionalą, turbūt pelningiausia tiesiog nežaisti postflopo 😀 Žinoma, jis greičiausiai to nedarė sąmoningai, jam tiesiog netyčia taip gavosi. Tai va distribucija buvo ne kokia ir pralaimėjau šiam žaidėjui šį turnyrą nesužaidęs beveik jokio postflop. Jei gerai pamenu, nelaimėjau nei vieno banko arba laimėjau kokį vieną.
Po šio spino, buvo šiek tiek liūdna. Galvojau “gaila, iš dviejų – nei vieno”, bet tas manęs emociškai kaip ir nepalietė. Grindinau toliau. Žinojau, kad sužaidžiau savo galimybių maksimume, be klaidų, tai tiesiog – GG. Tačiau po 20 minučių, išsukau dar vieną x100. Negalėjau patikėti. Du per 30 minučių. Pagalvojau, o kas jeigu šitą pralaimėsiu? Čia ir buvo klaida, kad taip pagalvojau. Tokia mintis pralaimėjimo atveju galimai labiausiai prisidėjo prie visų emocijų 😀 Likau HU ir vėl su fishu. Regas iškrito 3way prieš mane. Turėjau chip leadą santykiu 2:1. Fishas buvo idealus. Jokios agresijos, visiškas nitas. Nugrindinau jį iki 2BB ar 3BB, suėjom allin. Jis atsigavo. Tada vėl nugrindinau jį iki 2-3BB, suėjom allin ir vėl atsigavo. Taip gal 4 kartus, jeigu ne 5. Blindai pakilo iki tokio lygio, kad pas mane liko mažiau, nei 10BB, pas jį apie 5bb. Grindinau jo stacką pirmyn ir atgal, vis turėdamas kažkokią persvarą chipais, bet kai ateidavo momentas laimėti allin showdowną – tiesiog nebuvo tokio momento ir nelaimėjau 😀 Teko nusileisti jam ir džiaugtis 2-a vieta.
Po šio pralaimėjimo aplankė tiltas. Atrodo tiek metų, tiek patirties turiu, niekas jau nebetiltins, bet ne tiesa. Dar yra situacijų kurios tiltina ir ši buvo būtent tokia. Gal kaip ir minėjau, klaida buvo nusistatymas, kad negaliu pralaimėti. Taip tik pasistačiau save į kampą ir pralaimėjimo negalėjau priimti, kaip galimo įvykio. Bet realybė tokia, kad bet kokį spiną laimėsim teoriškai tik apie 37-38% kartų. Tai pralaimėti yra labai, labai realu. Aišku, žmogiška yra pykti ir emocionaliai sureaguoti į tokią įvykių seką 😀
Po šių įvykių sekė 2-ių dienų poilsis nuo grindo. Reikėjo šiek tiek atsipūsti. Taip ganėtinai banguotai startavau lapkričio mėnesį.
– Rokas